Naujienos

2021 m. Aliaksandras Paršankou dėl susidariusios politinės situacijos Baltarusijoje buvo priverstas pasitraukti iš savo šalies. Persikėlęs į Prahą, aktyvistas tęsė tai, kas jį domino nuo mokyklos laikų – tyrinėjo LDK istoriją – ir išmoko lietuvių kalbą. Kaip pats sako, studijuojant LDK, lietuvių kalba yra būtina ir ją turėtų mokėti kiekvienas išsilavinęs žmogus – juk tai seniausia gyva išlikusi indoeuropiečių kalba.

Šiuo metu A. Paršankou skaito paskaitas apie LDK čekų, rusų, anglų, baltarusių ir lenkų kalbomis Lietuvos ir įvairiuose kituose universitetuose ir bibliotekose. „Man svarbus požiūris, kuriuo atskleidžiu kunigaikštystės daugiakultūrį ir daugiatautį charakterį. LDK nėra jokios tautos ar kultūros nuosavybė“, – pabrėžia jis. Dėstytojo nuomone, LDK yra pavyzdys, kaip svarbu palaikyti kultūrų dialogą ir gebėti priimti skirtingas nuomones.

„Baltarusiai gali pasimokyti, kas yra tikroji meilė ir pagarba savo šaliai ir kultūrai, o lietuviai, žvelgdami į mūsų patirtį, gali dar kartą įsitikinti, kokia svarbi yra demokratija ir žodžio laisvė“, – įsitikinęs A. Paršankou. Jis siekia tapti tarpininku tarp baltarusių ir lietuvių. Anot mokslininko, svarbiausia yra turėti bendrą tikslą – taikų vystymąsi, kuriuo siekiama kasdien gerinti kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Aliaksandras Paršankou. Zmicerio Lukašuko nuotr.

Aliaksandras yra Baltarusijos opozicijos Koordinacinės tarybos, suvienijusios baltarusius kovai už demokratiją savo šalyje, narys ir demokratinių jėgų aktyvistas. Jo nuomone, kalbos mokėjimas padeda geriau suprasti šalį: „Mūsų politinė emigracija iš Baltarusijos daugelį privertė mokytis lietuvių kalbos.“ Anot pašnekovo, po dešimties metų tai turės didžiulį poveikį tiek Baltarusijos, tiek Lietuvos kultūrai. Šios žinios suteiks pagrindą naujoms literatūros ir mokslinių tyrimų temoms.

„Norėjau, kad draugai lietuviai mane suprastų“

Pirmą kartą su lietuvių kalba Aliaksandras susidūrė 2017 m., kai į Mokslų akademijos biblioteką Minske atvyko Lietuvos mokslų akademijos delegacija, minėjusi Pranciškaus Skorinos leidybos veiklos 500 metų jubiliejų. Tąkart vyko šio XVI a. Lietuvos spaustuvininko, išspausdinusio pirmąją knygą Lietuvoje rusėnų kalba, knygos „Pranciškaus Skorinos rusėniškajai Biblijai – 500“ pristatymas. „Šioje delegacijoje buvo žmonių, kurie vėliau tapo labai gerais mano draugais: Sigitas Narbutas, Daiva Narbutienė, Rima Cicėnienė“, – prisimena jis.

Aliaksandro gyvenimas pasikeitė, kai dėl susidariusios politinės situacijos teko bėgti iš Baltarusijos. Jo draugas ir kolega, Čekijos ir Lietuvos kalbininkas habil. dr. Ilja Lemeškinas pasiūlė atvykti į Prahą. Karolio universitete jis pradėjo rengti daktaro disertaciją „Pranciškaus Skorinos rusėniškosios Biblijos šaltiniai“. „Studijuoti LDK istoriją nemokant lietuvių kalbos yra absurdiška. Tiems, kas šiuo metu tiria LDK istoriją, lietuvių kalba yra būtina, nes tai yra šios mokslo krypties mokslo kalba“, – tvirtina tyrėjas. Nors iš pradžių nerimavo, ar pavyks išmokti lietuvių kalbą, disertacijos vadovas habil. dr. I. Lemeškinas nedvejojo – Aliaksandrui tikrai pavyks.

Aliaksandras Paršankou ir Sigitas Narbutas. Iljos Lemeškino nuotr.

Mokslininką lietuvių kalbos Prahos Karolio universitete mokė dr. Geda Montvilaitė. Jis ne kartą dalyvavo lietuvių kalbos ir kultūros kursuose – tiek nuotoliniu būdu Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, tiek gyvai Vilniaus universitete. Nors pašnekovas pripažįsta, kad jam smagiausia ir prasmingiausia lietuvių kalbos mokytis bendraujant su draugais, vis dėlto ir dėstytojus prisimena labai šiltai, ypač Aureliją Kaškelevičienę, kuriai jaučia ypatingą dėkingumą už perteiktas žinias ir nuoširdų palaikymą. Įkvėptas šios patirties, jis sako norįs panašų modelį pritaikyti baltarusių kalbos sklaidai – pakviesti žmones iš viso pasaulio mokytis ir šios kalbos.

Mokslininkas studijuoja knygų istoriją ir kultūrą, o ypatingą dėmesį skiria LDK knyginės kultūros paveldui. „Naujausiame savo moksliniame straipsnyje, kurį rašiau kartu su Lietuvių kalbos instituto mokslininke dr. Nadiežda Morozova, pavyko įrodyti, kad „Mažoji kelionių knygelė“ iš tiesų buvo spausdinta Vilniuje, o jos meninė puošyba yra vokiškos kilmės“, – pasakoja jis. Negana to, anot Aliaksandro, remiantis netiesioginiais įrodymais, pavyko patikslinti ir šios knygos išleidimo datą.

Lietuva Aliaksandrui – tai žmonės

Pirmą kartą po priverstinės emigracijos mokslininkas į Lietuvą atvyko 2022 m. vasario 23 d. Knygų mugės šurmulį netikėtai užgožė kitą dieną Rusijos pradėta plataus masto invazija į Ukrainą. Aliaksandras teigia, kad pasinėrimas į lietuvių kalbos ir literatūros pasaulį jam leido karą išvysti lietuvio akimis. „Visi buvome kartu – solidarūs“, – prisimena mokslininkas. Tuo metu patirta bendrystė ir žmonių vienybė ir pačiam Aliaksandrui suteikė stiprybės bei vilties, o Lietuva jam tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

Aliaksandras Lietuvoje jaučiasi kaip namuose. Muziejai, bibliotekos – tai vietos, kurias visuomet stengiasi aplankyti. Tačiau svarbiausia jam – pažinti žmones. O pažinčių būna pačių įvairiausių: jis šypsodamasis prisimena vieną netikėtą pažintį su taksistu, kuris save laikė prūsu. „Taksistas labai nustebo, kai pasakiau, kad prūsai buvo baltai, o ne slavai“, – pasakoja tyrėjas. Atvykęs į Lietuvą, jis visuomet susitinka su kolegomis iš Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto. „Niekur manęs taip nepasitinka, kaip draugai Lietuvoje. Patys svetingiausi žmonės!“ – džiaugiasi jis.

Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija 2023–2024 m. už pasiekimus mokantis lietuvių kalbos A. Paršankou skyrė Kazimiero Būgos stipendiją. Ja siekiama skatinti lietuvių kalbos ir literatūros sklaidą užsienyje ir remti užsienio aukštosiose mokyklose besimokančius lietuvių kalbos studentus. Aliaksandrui tai – atsakomybė, kurią jis nuoširdžiai prisiima.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė

Rugsėjo 8–13 d. Vilniaus universitete lankėsi dr. Yukiko Tatsumi iš Tokijo užsienio studijų universiteto. Mokslininkė tyrinėja XIX a. pradžioje Vilniaus universitete veikusią cenzūros komisijos veiklą, todėl rinko medžiagą Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Lietuvos valstybiniame istorijos archyve. Vizito metu dr. Tatsumi taip pat susitiko su Filologijos fakulteto ir Baltistikos katedros atstovais.

Toks Japonijos ir Lietuvos baltistikos centrų ir tyrėjų bendradarbiavimas vykdomas įgyvendinant ŠMSM finansuojamą projektą „Baltistika Japonijoje“ (vad. Giedrė Junčytė).

Dr. Yukiko Tatsumi vizitas. Nuotrauka iš VU Baltistikos katedra Facebook.com paskyros

Baltistikos institutas jungia dėstymą su šiuolaikinės lietuvių ir latvių kalbų tyrimais. Institutas vykdo specialiąją bakalauro studijų programą „Baltistika“ bei dalyvauja magistrantūros programose „Kalbinė įvairovė“ ir „Baltijos jūros regiono istorija ir kultūra“. Pagrindinės mokslinės kryptys yra sociolingvistika ir naratologija, kurios užtikrina glaudų ryšį su įvairiomis Filosofijos fakulteto sritimis.

Daugiau informacijos rasite čia.

Aurelijos Kaškelevičienės ir Virginijos Stumbrienės elektroninės knygos „Lietuvių kalbos mokomės linksmai“ - tai pagalba mokytojui, norinčiam paįvairinti mokymo procesą linksmomis kūrybinėmis užduotimis. Užduotys skirtos dirbti klasėje su A2–B1 lygio mokiniais. Užduotys bus tinkamos tiek suaugusiems, tiek ir vyresniems vaikams.

Knygas galite įsigyti čia.

Daugiau nei penkis šimtus metų gyvuojančiame Greifsvaldo universitete nuo 2023 m. lapkričio kiekvieną mėnesį vyko Lietuvos kultūros būrelio susitikimai, išskyrus studentų atostogų laiką. Būreliu, neturinčiu įstatų ar oficialių narių, vadinamos viešos paskaitos-diskusijos apie Lietuvą, jos istoriją ir kultūrą, pirmiausia skirtos šio universiteto Baltistikos instituto studentams. Jų sumanytoja – instituto mokslo darbuotoja Alina Baravykaitė – siekė praplėsti būsimųjų baltistų akiratį, didinti Baltistikos instituto matomumą akademinėje bendruomenėje ir miesto visuomenėje, taip pat populiarinti Lietuvos kultūrą.

Per susitikimus bendrauta vokiškai, todėl tiek mokslininkai, tiek akademinei bendruomenei nepriklausantys asmenys, kurie domisi Lietuva, bet nemoka lietuvių kalbos, galėjo laisvai dalyvauti būrelyje. Apie renginį iš anksto buvo skelbiama universiteto tinklalapyje ir Greifsvaldo kultūros kalendoriuje. Ši informacija viešinta tiek interneto svetainėje, tiek kas mėnesį leidžiamame ir mieste platinamame sąsiuvinuko formato leidinyje, todėl apie būrelį sužinojo ir jame dažnai dalyvavo žmonės, neturintys tiesioginio ryšio su baltistika.

Lietuvos kultūros būrelis Greifsvaldo universitete. Alinos Baravykaitės nuotr.

Kiekvienas susitikimas skirtas vis kitai temai – dažniausiai parinktai atsižvelgiant į dalyvių ir klausytojų pageidavimus. Prieš kiekvieną susitikimą paprastai pristatytos įvairios aktualijos: svarbiausi įvykiai, istorinės sukaktys, to mėnesio švenčių tradicijos, su Lietuva susiję renginiai Vokietijoje, nauji lietuvių literatūros vertimai ir kitos įdomybės. Nagrinėtų temų spektras itin platus: nuo Lietuvos istorijos ir lietuvių pėdsakų Vokietijoje iki etninių mažumų, lankytinų vietų, dailės, kino, muzikos (tiek tradicinės, tiek populiariosios), Kauno modernizmo, lietuviškų komiksų ar net prietarų. Diskusijos dažnai peržengdavo numatytos temos ribas, skatinant laisvą ir gyvą bendravimą.

Būrelio dalyviai – baltistikos studentai – kviesti aktyviai dalyvauti ir yra reikšmingai prisidėję prie paskaitų turinio, pristatydami atsakingai parengtus referatus apie M. K. Čiurlionį, šiaudų sodus, muziką, Mažąją Lietuvą ir kitas temas. Kadangi Baltistikos institute šiuo metu vyksta tam tikri pokyčiai, dar nėra aišku, ar Lietuvos kultūros būrelio tradicija bus tęsiama ateityje.

Alina Baravykaitė
Greifsvaldo universiteto Baltistikos instituto mokslo darbuotoja

Lituanistinių studijų katedros rengiami tradiciniai vasaros lituanistikos kursai šiais metais vyko nuo liepos 7 d. iki rugpjūčio 1 d. Mokytis lietuvių kalbos atvyko 97 kursų dalyviai iš 27 šalių: 33 iš Jungtinių Amerikos Valstijų, 13 – iš Vokietijos, po vieną, du ar kelis studentus – iš Australijos, Austrijos, Baltarusijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Ispanijos, Italijos, Japonijos, Kanados, Kazachstano, Kinijos, Latvijos,  Lenkijos, Lietuvos, Nyderlandų, Prancūzijos, Rusijos, Singapūro, Slovėnijos, Suomijos, Švedijos.

20 kursų dalyvių atvyko į kursus su Švietimo mainų ir paramos fondo finansavimu.

Lietuvių kalbos studentai kasdien mokėsi po 4 arba 6 akademines valandas pradedančiųjų, pažengusiųjų ir mokančiųjų grupėse. Kursuose dirbo 12 dėstytojų – Lina Vaškevičienė, Ieva Ancevičiūtė, Elvyra Petračiūnienė, Rita Migauskienė, Vaida Našlėnaitė Eberhardt, Aurelija Kaškelevičienė, Giedrė Junčytė, Aušra Valančiauskienė, Joana Pribušauskaitė, Inga Daraškienė, Daiva Litvinskaitė ir Eglė Gudavičienė.

Daugiau informacijos: https://www.flf.vu.lt/lsk/naujienos/vasaros-kursai-2025  

Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas (VU) – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus. VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pristato šių centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje.

Varšuvos universiteto Bendrosios kalbotyros, gestotyros ir baltistikos katedros vedėja dr. Joanna Tabor yra Lietuvai nusipelniusi mokslininkė, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Tyrėja pasakoja prisimenanti, nuo ko prasidėjo jos kelias į lituanistiką, kaip ji 1995-aisiais baigusi mokyklą suprato, kad viskas, ką žinojo apie Lietuvą, rėmėsi romantizuotu mūsų šalies įvaizdžiu, susiformavusiu skaitant Adomo Mickevičiaus, Juzefo Ignaco Kraševskio ir Česlovo Milošo kūrinius.

Kadangi apie šią šalį pašnekovė norėjo sužinoti daugiau, smalsumo vedama nusprendė išbandyti baltistikos studijas. Įtakos tokiam pasirinkimui galėjo turėti ir protėvio Taboro genai – Vaitiekus Albertas I Taboras buvo žymus XV–XVI a. Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, Vilniaus miesto gynybinės sienos statybos skatintojas ir rėmėjas.

Pasak mokslininkės, sprendimas studijuoti jai nekėlė abejonių, nors studijos nebuvo lengvos. Studijuojant sunkiausia buvo perprasti lietuvių kalbos kirčiavimą: „Mano nuomone, užsieniečiui beveik neįmanoma išmokti lietuviškai kalbėti be akcento. Kai studijavau, kartais bijodavau atsakinėti, baiminausi, kad pasakysiu kažką neteisingai.“ Nepaisant to, ji visada ragino ir ragina baltistus ir kalbos besimokančius studentus nebijoti klysti. „Nesvarbu, koks yra tavo akcentas, svarbiausia – susikalbėti.“

Dr. Joanna Tabor. Asmeninio archyvo nuotr.

Baltistikos studijos Joannai kelia daug gražių prisiminimų. Mokslininkei vis dar išlikęs ryškus įspūdis, kurį pirmosiose paskaitose paliko lietuvių kalbos melodingumas ir skambesys. Šios studijos suteikė jos gyvenimui spalvų, praturtino ne tik mokslo, bet ir kultūrinės patirties prasme. Anot alumnės, kalbos mokymasis – tai langas į pasaulį per kitokią, dažnai netikėtą, prizmę.

Studijų draugai – lyg šeima

Baltų filologijos katedra Varšuvos universiteto Polonistikos fakultete buvo įsteigta 1990 m., tačiau kaip atskira studijų kryptis baltistika pradėta dėstyti tik po penkerių metų. Pirmaisiais metais šias studijas pasirinko 12 studentų, tarp jų – dvi lietuvės iš Punsko krašto. „Kiti buvo kaip aš – keistuoliai, susidomėję baltistika, o ne tuo metu populiariomis specialybėmis, tokiomis kaip verslas ar ekonomika. Jie buvo įdomūs, plačių akiračių žmonės. Kurso draugė Lucija iki šiol yra mano geriausia draugė, o su kitais bendrakursiais taip pat palaikome ryšius. Mes funkcionavome kaip šeima“, – prisimena Joanna, pabrėždama mokslininkų bendruomenės šilumą ir palaikymą, kuris skatino tęsti studijas. Tuo metu Varšuvos universitete dėstė žinomi kalbininkai – Akselis Holvoetas, Voicechas Smočynskis ir puikios lietuvių kalbos dėstytojos – Ona Vaičiulytė-Romančuk, Irena Aleksaitė, Nijolė Birgiel ir kiti.

Trečiame kurse ji vieną semestrą studijavo Vilniuje: „Gyvenau bendrabutyje Saulėtekyje su labai spalvinga kompanija iš viso pasaulio – buvo studentų iš Suomijos, Norvegijos, Japonijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos.“ Joanna aktyviai dalyvavo Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose užsieniečiams, kurie iki šiol organizuojami VU Filologijos fakultete ir pritraukia būrius norinčiųjų mokytis lietuvių kalbos iš įvairių pasaulio kampelių.

„Intensyviai mokėmės lietuvių kalbos, bet turėjome ir labai įdomių kultūros paskaitų, pvz., su dėstytoja Brone Stundžiene, taip pat važiavome į ekskursijas po visą Lietuvą. Studijos Vilniuje paskatino prabilti – turėjau pradėti kalbėti lietuviškai įvairiomis gyvenimo situacijomis“, – pasakoja pašnekovė. Iki šiol ji labai šiltai prisimena kursų dėstytojas – Joaną Pribušauskaitę, Virginiją Stumbrienę, Elvyrą Petrašiūnienę – bei administratorę Liną Blauzdavičiūtę.

Magistro darbą J. Tabor rašė apie lietuvių rašytojo, poeto, publicisto Juozo Erlicko kūrybą: „J. Erlickas tuo metu buvo ant bangos. Dėmesį patraukė rašytojo šmaikštus tonas ir komentuojamos tuometės realijos. Po rimtos ir dažnai liūdnos klasikos tai buvo atgaiva, be to, norėjau kuo geriau pažinti šiuolaikinę Lietuvą, o tai buvo puikus būdas.“

Po magistrantūros studijų pašnekovė įstojo į doktorantūrą, stažavosi Vilniuje, rinko medžiagą disertacijai. Tema buvo neįprasta – J. Tabor analizavo Jurgio Savicko kūrybos paraleles su lenkų tapytojo Vitoldo Voitkevičiaus paveikslų motyvais. „Pasirodė, kad abu kūrėjai labai panašiai vaizduoja vaiko figūrą – labai moderniai, antisentimentaliai. Labai svarbią vietą jų kūriniuose taip pat užėmė kaukės, kurios papildomai pabrėžė vaizduojamų herojų ir situacijų ambivalentiškumą“, – atskleidžia ji. Apsigynusi daktaro disertaciją, mokslininkė nusprendė kuriam laikui pasitraukti iš akademinio pasaulio ir įsidarbino leidykloje.

Vėliau Baltų filologijos alumnė pradėjo dėstyti lietuvių literatūrą ir redagavimo pagrindus Varšuvos universiteto Baltistikos katedros studentams – ji turėjo šių sričių praktinės patirties. Netrukus tapo katedros vedėja. „Stengiuosi perduoti studentams meilę lietuvių kalbai ir kultūrai, populiarinu Lietuvą Lenkijoje, daugiausia versdama.“ Joanna į lenkų kalbą yra išvertusi daugelio lietuvių rašytojų kūrybą: Ričardo Gavelio, Kazio Sajos, Jurgio Savickio, Renatos Šerelytės, Undinės Radzevičiūtės, Birutės Jonuškaitės, Giedros Radvilavičiūtės, Lauryno Katkaus, Rimanto Kmitos ir kitų autorių. Taip pat vertė ir nemažai mokslinės literatūros: Viktorijos Daujotytės, Kristupo Saboliaus, Dainoros Pociūtės, Jūratės Čerškutės, Brigitos Speičytės, Aušros Martišiūtės-Linartienės tekstus.

Jaunoji baltistų karta taip pat verčia lietuvių literatūrą į lenkų kalbą. Dauguma pastaraisiais metais Lenkijoje pasirodžiusių į lenkų kalbą išverstų lietuvių autorių knygų – Varšuvos baltistų darbo rezultatas.

Joanna Vilnių pamilo akimirksniu

Lietuvių kalbos pažinimas atvėrė daug durų ir praplėtė akiratį. „Atvykusi į Vilnių iš karto pamilau šį miestą“, – pripažįsta mokslininkė. Ji prisimena laiką Vilniuje – valandų valandas klaidžiodavo po Senamiesčio gatves, Bernardinų kapines, gėrėdavosi architektūra. Didžiausią įspūdį jai paliko Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Baltų filologijos alumnė Vilniuje jaučiasi kaip namuose – tai vienas mylimiausių jos miestų Europoje. „Kai ilgai neaplankau, visada imu jausti, kad noriu ten sugrįžti“, – teigia ji. Dėstytoja taip pat sako pasiilgstanti Kuršių nerijos, ypač ramios, ne sezono metu, Nidos.

Į Lietuvą Joanna dažnai atvyksta tiek darbo reikalais, tiek susitikti su draugais. Jų turi nemažai – labai gerų, tikrų draugų su kuriais kartu keliauja, atostogauja. „Baltistika man suteikė galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis“, – priduria šypsodamasi.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė

2025 m. liepos 21–22 d. Vilniuje ir Anykščiuose vyko IV tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Ukraina ir Lietuva: istorijos, kalbos, kultūros ir turizmo paralelės“.

Konferencijoje pranešimus skaitė mokslininkai iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvių kalbos instituto, Vytauto Didžiojo universiteto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Klaipėdos universiteto, Latvijos universiteto, Nacionalinio Kyjivo Taraso Ševčenkos universiteto, Centrinės Ukrainos Volodymyro Vynyčenkos universiteto, Černivcų Jurijaus Fedkovičiaus nacionalinio universiteto, Nacionalinio Poltavos pedagoginio universiteto, Ukrainos valstybinio Michailo Dragomanovo universiteto, Lozanos universiteto (Šveicarija), Paryžiaus nacionalinio mokslinio tyrimų centro (CNRS, Prancūzija), Jogailos universiteto Krokuvoje (Lenkija), Mariupolio valstybinio universiteto bei kitų Ukrainos ir Europos mokslo bei studijų institucijų.

Konferenciją organizavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, įgyvendindamas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansuojamą projektą, bendradarbiaudamas su Kyjivo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto Baltistikos centru. Projekto vadovė – dr. Jurga Trimonytė Bikelienė.

Konferencijos dalyviai. Sonatos Grėbliūnaitės nuotr.

2025/2026 akademinių metų rudens semestre keturių mėnesių stažuotei (iki 2025 gruodžio 31 d. ir vėliau su galimybe pratęsti stažuotę 2026 m. pavasario semestrui) ieškome praktinės lietuvių kalbos ir lietuvių kultūros dalykų dėstytojo Budapešto Lorando Ėtvešo universiteto Filologijos fakulteto Slavų ir baltų filologijos institute, Vengrijoje, pagal Švietimo mokslo ir sporto ministerijos finansuojamą projektą.

Projekto tikslas išlaikyti lietuvių kalbos, kultūros ir literatūros dėstymo tęstinumą 2025 metų pavasario ir rudens semestrų metu Baltijos kalbų ir kultūrų studijų centruose užsienyje. Vykdant projektą numatoma dėstyti lietuvių kalbą, kultūrą bei istoriją, plėsti centro veiklą ir aktyviai užsiimti lietuvių kalbos bei kultūros sklaida, gerinti lietuvių kalbos dėstymo ir lituanistinių studijų kokybę, pritraukti į studijas daugiau studentų.

Daugiau informacijos žr.: https://www.vu.lt/apiemus/karjera/akademinis-personalas/filologijos-fakultetas-1/lektoriaus-es-stazuote 

Kursų metu dalyviai klausysis įvairių paskaitų, dalyvaus praktinėse, kūrybinėse ir paramos veiklose. Su dalyviais dirbs prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, Rima Visackienė, dr. Greta Paskočiumaitė, Gražina Kadžytė, dr. Salomėja Bandoriūtė-Leikienė, Vaida Uždavinė, doc. Rita Juodelienė ir kiti.

Administraciniam darbui vadovaus Vladislava Gruzdienė ir Danutė Vilimaitė.

Kursų kuratorės – Andželika Jakubynienė ir Agnė Balzaitė.

Projektą Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įgyvendina kartu su Švietimo mainų paramos fondu.

Daugiau informacijos ir akimirkų iš kursų žr. Lietuvių litertūros ir tautosakos instituto facebook.com paskyroje.