Naujienos

Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose Lietuvai yra svarbus plėtojant šalių kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir puoselėjant šalies įvaizdį tarptautinėje erdvėje. Bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais – siųsdamas dėstytojus mokyti lietuvių kalbos, priimdamas studentus mokytis Lietuvoje, organizuodamas dėstytojų stažuotes, konferencijas, mokyklas, kursus ir siekdamas burti centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – šias veiklas sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pradeda straipsnių ciklą, skirtą šių veiklų pristatymui, dėmesį skiriant centrų dėstytojams, pritraukiantiems užsienio studentus mokytis lietuvių kalbos, studentams, kurie per lietuvių kalbą atranda Lietuvą, ir alumnams – tikriesiems Lietuvos ambasadoriams užsienio šalyse.

Iš Punsko kilusi dr. Jowita Niewulis-Grablunas jau tris dešimtmečius kartu su vyru Petru Grablunu Poznanės universitete dėsto lietuvių kalbą. Jowita labai norėtų, kad lietuvių kalbos mokymas šiame universitete išliktų, tad sau yra išsikėlusi tikslą padaryti taip, kad apie ją išgirstų kuo daugiau žmonių. Dėstytoja visuomet akcentuoja lietuvių kalbos išskirtinumą. „Studentams sakau – paklausykite, kaip gražiai skamba lietuvių vardai – Žilvinas, Žydrūnas, atkreipkite dėmesį į įvardžiuotines formas – baltas ir baltasis – juk lenkų kalboje vartojamas tik būdvardis baltasis, o baltas – neliko“, – pasakoja Jowita. Taip ji parodo, kas lietuvių kalboje yra gražiausia.

Jowita Niewulis-Grablunas. Marti Albesa nuotrauka

Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Baltologijos skyrius įkurtas 1947 m., tačiau vėliau buvo panaikintas. Prieš penkerius metus Neofilologijos fakultete Jowita su Petru įkūrė naują lietuvių-švedų kalbų programą. „Studentus patraukiame švedų kalba, o sudominame lietuvių“, – dalijasi mintimis Jowita. Programoje mokoma lietuvių kalbos, istorijos, kultūros, literatūros, verčiama iš lietuvių į lenkų kalbą. Šiuo metu Poznanės universitete vienuolika studentų rašo bakalauro darbus, susijusius su lietuvių kalba ir kultūra.

Kai žadintuvas skamba dėl lietuvių kalbos

Anot Jowitos, studijas pradėję studentai mano, kad lietuvių – kažkokia galaktinė kalba, tačiau jau po pirmo semestro perpranta sistemą ir džiaugiasi ne vien studijomis, bet ir jaukia aplinka. „Jiems svarbu, kad su studentais palaikome draugiškus ryšius. Tą sužino iš lietuvių-švedų kalbų studijas anksčiau baigusių žmonių. Vienas studentas, jau išbandęs dvi skirtingas studijų kryptis, atėjo pas mus ir pasakė: „Tai pirmas kartas, kai nuskambėjus žadintuvui, aš atsikeliu ir einu į paskaitas“, – džiaugiasi Jowita.

Dažnai į lietuvių-švedų kalbų programą ateina studijuoti žmonės jau pramokę kitų kalbų. „O jei tai filologija, tuomet visada būna istorinė gramatika. O jei yra istorinė gramatika, tai kas ten būna? Lietuvių kalba! Gotų, graikų, lotynų... ir lietuvių. Keli studentai man yra sakę: „Ji tikrai yra! Ji egzistuoja! Tarp visų numirėlių – viena dar gyva!“ – juokiasi Jowita. Lietuvių kalba – viena archajiškiausių indoeuropiečių kalbų – dažnai tampa atspirties tašku tiems, kurie siekia gilintis į kalbų kilmę ir raidą.

Lietuvių kalbos mokymas susijęs ne vien su akademine veikla. „Mes su studentais keliaujame į Lietuvą, dalyvaujame universiteto renginiuose, pvz., gegužės 19 d. vyko eisena, skirta kultūrinei įvairovei paminėti. Mūsų studentai buvo persirengę lietuvių mitinėmis būtybėmis, rišome sodus, taip pat organizuojame baltišką karaokę“. Lietuvių kalbos židinį puoselėjantys Jowita ir Petras džiaugiasi, kad jų įdėtos pastangos atsiperka.

Jowitos ir Petro šeimų istorija

Jowitos senelis iš mamos pusės, Jonas Karčiauskas, baigęs lituanistikos studijas Šiauliuose, buvo paskirtas mokyti lietuvių kalbos Vilnijos krašte – rytiniame ir pietrytiniame Lietuvos regione. Būtent ten Jonas susipažino su savo būsima žmona – vietine lenke. Šeimai teko bėgti į Vilniją įžengus Armijai Krajovai, kadangi močiutė buvo ištekėjusi už lietuvio. Jie persikėlė į Žemaitiją, bet močiutė nesijautė sava. Kai Lenkijos piliečiams ir lenkams buvo leista grįžti į Lenkiją, jis žmonai pasiūlė įsikurti ten, kur gyvena lietuviai. Taip visa šeima atvyko į Punsko-Seinų kraštą.

Kitas senelis – Jonas Niewulis per Antrąjį pasaulinį karą turėjo išvykti į Lietuvą, kadangi „vokiečiai pasakė – lietuviai į Lietuvą ir viskas“. Tačiau jis nenorėjo dirbti kolchoze (kolektyviniame ūkyje aut. p.). Susiklosčius palankioms aplinkybėms, nusprendė grįžti į gimtuosius kraštus. Jonas Grėbliūnas su arkliais iš Lietuvos parsivežė jų šeimą į Burbiškius. „Iš pradžių Niewulių šeima neturėjo kur gyventi, nes ūkį jau buvo užėmęs lenkas“, – atskleidžia Jowita. Kol atgavo žemę, visa šeima kurį laiką gyveno pas Grėbliūnus. Geriausias senelio draugas Jonas Grėbliūnas – Petro senelis.

Jowitos tėvas buvo sporto mokytojas, o mama – pradinių klasių mokytoja. „Tėtis pasakojo, kad kai išgirdo, jog mama kalba lietuviškai, bet ne dzūkiškai ar žemaitiškai, o panašiai kaip jis – susidomėjo. Susišnekėjo paprastų paprasčiausiai“, – prisimena Jowita. Jos tėtis visada pirko knygas lietuvių kalba: „Visą literatūrą lietuviškai turėjau Punske – visas įmanomas gramatikas, žodynus, knygas. Mano biblioteka tais laikais buvo daug didesnė nei čia, Poznanėje“, – pastebi Jowita.

Petro tėvas Eugenijus studijavo mediciną Gdanske. Baigė mokslus, susipažino su būsima žmona – lenke, ir įsidarbino Slubicėse, prie pat Frankfurto, prie Oderio. „Ten gimė jų sūnus Petras. Tėvas – lietuvis, bet šeimoje lietuviškai niekas nekalbėjo. Eugenijus nuolat dirbo, aplinkui lietuvių nebuvo, tad lietuvių kalbos išmokyti nebuvo kam. Tėvas pasakė: „Eik studijuoti lietuvių kalbos“, – pasakoja Jowita. Taigi Petras išvyko į Poznanę.

Lietuvių kalba suveda

Jowita gimė ir augo Punske, todėl kalbėjo dzūkiškai. „Tėvai ir seneliai kalbėjo bendrine lietuvių kalba, bet draugai, tetos, auklės – dzūkiškai“. Baigusi vienintelį tautinių mažumų licėjų Lenkijoje, kuriame mokoma lietuvių kalba, nusprendė stoti į lietuvių filologijos studijas Poznanėje. Jų teko laukti metus, kadangi į šią programą priimama kas dvejus metus. Jonas Grėbliūnas, Petro senelis, skatino: „eik į Poznanę, ten mano anūkas Petras yra“, – juokiasi Jowita.

Tačiau studijuodama jį retai matydavo. Petras studijavo trečiame, Jowita – pirmame kurse. „Čia visko buvo mokoma nuo nulio. Pirmame ir antrame kurse neturėjau ką veikti, juk lietuviškai kalbėjau ir rašiau pakankamai gerai. Todėl lankiau paskaitas su vyresniųjų kursų studentais. Man pasisekė jau pirmame – viena trečiakursė, kuri vasaros semestrui turėjo vykti į Vilnių, negalėjo, todėl profesorius Michałas Hasiukas pasiūlė keliauti man“. Vilniuje ji daugiau laiko praleido su būsimu vyru, o užsimezgusi draugystė virto ne tik santuoka, bet ir lituanistikos židinio pamatu.

Jowita Niewulis-Grablunas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Studijuodama doktorantūroje Jowita tyrė Punsko krašto šnektos fonologinę sistemą, o Petras gilinosi į Suvalkijos (Lenkijoje) lietuvių šnektų linksnių funkcijas. Tuo metu abu įsidarbino Poznanės universitete ir pradėjo dėstyti lietuvių kalbą, o Petras, vėliau su Lenkijos latviu Dansu Lubinskiu, pradėjo mokyti ir dabar tebemoko latvių kalbos. „Lietuvių kalba yra populiaresnė nei latvių. Jau niekas nepasakys, kad Lietuvos sostinė yra Ryga, nors tokių dalykų anksčiau būdavo“, – juokauja Jowita.

Jowita ir Petras ne tik moko lietuvių kalbos, bet ir siekia išsaugoti Punsko lituanistinį paveldą. Jie šiuo metu dirba su Juozapo Viktoro Vainos – pedagogo ir kraštotyrininko – palikimu – kortelėmis. Jose išsaugotas Punsko krašto šnektos leksikonas. Jo dukra jiems perdavė apie 7 000 kortelių su įvairiais žodžiais ir pavyzdiniais sakiniais. Jowita priduria: „Tai būtina išleisti – tai mūsų palikimas. Kai mūsų nebeliks, liks tokios knygos. Kadangi medžiagos labai daug, vienos knygos neužteks – planuojame daugiatomį leidinį“. Šiuo metu jie dirba prie pirmojo tomo – raidės A – o tolimesni leidimai priklausys nuo turimos medžiagos.

Tekstą parengė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Greifsvaldo universiteto Baltistikos institutas maloniai kviečia į 14-ąjį tradicinį Lietuvių kultūros vakarą, kuris vyks 2025 m. birželio 25 d., antradienį, 18 val., seminarų salėje E.18 (adresu Ernst-Lohmeyer-Platz 3).

Susitikime bus nagrinėjamos „Memelio krašto“ ir „Mažosios Lietuvos“ temos. Vakare bus aptariama šių istorinių regionų kultūrinė bei istorinė reikšmė, dalijamasi įžvalgomis ir kviečiama diskutuoti.

Renginys atviras visiems susidomėjusiems – lietuvių kalbos mokėjimas nėra būtinas.

Daugiau informacijos rasite Greifsvaldo universiteto puslapyje.

Lietuvos mokslo premijų komisija kviečia teikti paraiškas 2025 metų Lietuvos mokslo premijų konkursui. Konkursui teikiami Lietuvai reikšmingi fundamentiniai ir taikomieji mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbai su Lietuvos mokslo ir studijų institucijų prieskyra.

Darbai 2025 metų Lietuvos mokslo premijų konkursui priimami iki 2025 m. spalio 1 d.

Daugiau informacijos: https://www.lma.lt/news/2792/38/Skelbiamas-2025-metu-Lietuvos-mokslo-premiju-konkursas 

Norintiems išmokti lietuviškai, nuo 2025 m. rugsėjo mėn. Lituanistinių studijų katedra siūlo lietuvių kalbos semestro studijas, vakarinį ir laisvųjų klausytojų kursus (registracija prasidės liepos mėn.). Į kursus galite užsiregistruoti, užpildę kursų anketą. Kursai vyks kontaktiniu būdu.

Paskaitų tvarkaraščius rugpjūčio mėn. galėsite rasti čia.

Pizos universiteto Filologijos, literatūros ir kalbotyros katedros CECIL kompetencijos projektas 2023–2027 m. siekia skatinti mokslinių tyrimų ir aukštos kokybės dėstymo kompetenciją kalbos skurdėjimo prevencijos srityje bei plėsti tarptautinį bendradarbiavimo tinklą su mokslininkais iš Europos ir kitų pasaulio šalių.

Įgyvendinant šiuos tikslus, Filologijos, literatūros ir kalbotyros katedra skelbia konkursą 2025–2026 mokslo metams, kuriuo siekiama atrinkti tris mokslininkus iš užsienio universitetų, ketinančius vykdyti savarankiškus ir originalius tyrimus temomis, susijusiomis su CECIL kompetencijos projektu. Atranka vyks pagal kandidatų kvalifikaciją ir pateiktą tyrimų projektą.

Daugiau informacijos žr.: Call for application Visiting Fellow 2025

Savarankišką baltistikos bakalauro studijų programą vokiškai kalbančiose šalyse vykdo tik Greifsvaldo universiteto Baltistikos institutas. Tokios specifinės studijos tradiciškai sudomina nedaugelį, o akademinės karjeros paprastai siekia vos vienas kitas instituto absolventas. Greifsvaldo universiteto baltistikos studijų alumnė ir kalbinės įvairovės magistrantūros studijų programos studentė Adelīna Skerškānė – viena iš tokių absolvenčių. Šiuo metu Adelīna svajoja apie kalbos prestižo tyrimus ir mokslų daktaro laipsnį.

Adelīna Skerškānė / Asmeninio archyvo nuotr.

Rygoje gimusi Adelīna dar paauglystėje kartu su šeima persikėlė gyventi į nedidelį Pietų Vokietijos miestelį. Pastangas integruotis į naują aplinką – teko tobulinti fakultatyvinėse pamokose pramoktą vokiečių kalbą – po šešerių metų vainikavo puikiai baigtos gimnazijos brandos atestatas. Šį mergina gavo per COVID-19 pandemiją, paskatinusią permąstyti savo tikslus ir siekius. Per nuotolį išgyventi mokykliniai metai visų pirma sužadino norą išvykti studijuoti į kitą miestą. Be to, ėmė kelti abejonių ketinimas studijuoti ekonomiką. Šis siekis buvo tarsi savaime suprantamas: Adelīnos mama ir teta yra baigusios ekonomikos mokslus, šios srities dalykai vyravo ir merginos ekonominio profilio gimnazijoje, o privalomąją mokyklinę praktiką ji buvo atlikusi banke. Štai tada gimnazistei į rankas pateko informacinis leidinys apie baltistikos studijas Vokietijoje.

„Taip ir sužinojau, kad Vokietijoje yra baltistikos studijų programa. Man tai buvo naujiena. Nebuvau girdėjusi nei apie Greifsvaldą, kur šią programą galima studijuoti“, – prisimena Adelīna.

Paaiškėjus, kad prie Baltijos jūros esantis Greifsvaldas yra visai kitame Vokietijos krašte, beveik tūkstančio kilometrų atstumas sukėlė abejonių dėl pasirinkimo tikslingumo. Tačiau mintys apie baltistiką vis dėlto neapleido, ir būsimoji baltistė pasidalijo jomis su tėvais. Merginos šeimoje humanitarų nėra, tad filologijos studijas tėvai siejo veikiau su mokytojo karjera. Adelīnai pavyko juos įtikinti, kad jos ketinimai rimti, o filologija atveria įvairių galimybių. 2021 m. ji pradėjo studijuoti baltistiką, anglistiką ir amerikanistiką Greifsvaldo universitete.

„Anglų filologiją rinkausi kaip atsarginį variantą, jei vėliau iš baltistikos vis dėlto negalėčiau valgyti duonos. O įsibėgėjus pandeminėms studijoms suvokiau, jog man labiau prie širdies baltistika“, – prisipažįsta mergina.

Pirmąją studijų savaitę vietoj būrio baltistikos pirmakursių išvydusi grupelę studentų, Adelīna nustebo. Netrukus paaiškėjo, kad kaip tik tai yra šių studijų privalumas. Mat kiti institutai, dėl didelio studentų skaičiaus neįstengdami užtikrinti atstumo tarp žmonių auditorijose, buvo priversti pereiti prie nuotolinių paskaitų su anoniminiais kvadratėliais kompiuterio ekrane, o dauguma baltistikos seminarų vykdavo gyvai. Tad mergina galėjo betarpiškai bendrauti su bendramoksliais, be to, užsimezgė asmeninis ryšys su dėstytojais, galinčiais skirti pakankamai dėmesio kiekvienam studentui. Pirmieji studijų semestrai įsiminė kūrybiškais vertimo ir literatūros seminarais, kuriuose jaunuoliai patys rinkosi analizuojamus lietuvių ir latvių kūrinius.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Tačiau visą dieną sėdėti prie kompiuterio ir vien versti nenorėčiau, ypač po filologinės studijų praktikos. Per ją kelias savaites teko versti dalykinius tekstus – nehumanitarinių mokslų sričių straipsnių santraukas“, – atvirauja Adelīna.

Ją labiau traukia lingvistika. Susidomėjusi lyginamąja istorine kalbotyra, dabar vis daugiau gilinasi į sociolingvistiką, seka diskusiją apie latgaliečių kalbos statusą Latvijoje. Neatsitiktinai ir bakalauro darbo tema buvo susijusi su baltų kalbotyra – jame telkė dėmesį į mokslinę diskusiją apie baltų-slavų kalbų grupę. Įgijusi baltistikos bakalauro laipsnį, 2024-aisiais Adelīna įstojo į penkių Greifsvaldo universiteto institutų vykdomą tarpdisciplininę kalbinės įvairovės magistrantūrą ir pasirinko baltistikos bei slavistikos specializaciją.

„Dar tik svarstau, kokią temą nagrinėsiu magistro darbe. Užtat tikrai žinau, kad po to studijuosiu doktorantūroje“, – šypsosi kalbininkė.

Dar būdama bakalaurante mergina pradėjo darbuotis universiteto tarptautinėje mokslinių tyrimų grupėje „Baltic Peripeties“, kur padeda vienai doktorantei, sistemindama muziejininkystės srities bibliografiją. Kai ir pati sieks mokslų daktaro laipsnio, Adelīna veikiausiai imsis kalbos prestižo tyrimų. Tai būtų atsvara Vokietijos jaunųjų kolegų darbams, kuriuose, kaip patyrė dalyvaudama konferencijose, į baltų kalbas žiūrima daugiausia iš lyginamosios kalbotyros ar indoeuropeistikos perspektyvos.

Adelīna mano nesigailėsianti, kad ekonomiką iškeitė į baltistikos studijas. Ji patenkinta savo pasirinkimu. Būsimus studentus mėgintų patraukti jaukia Greifsvaldo baltistikos instituto atmosfera: nedidelėmis seminarų dalyvių grupėmis bei šiltais dėstytojų ir studentų tarpusavio santykiais. Nors yra kalbos tyrėja, labai vertina ir institute dėstomas literatūros ir kultūros paskaitas, kurios atveria plačius baltų pasaulio horizontus.

Alina Baravykaitė

Greifsvaldo universiteto Baltistikos instituto mokslo darbuotoja

Kviečiame dalyvauti lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose VDU, kurie vyks 2025 m. vyks liepos 7—rugpjūčio 5 dienomis.

Galima teikti paraišką stipendijai (jei asmuo atitinka reikalavimus) arba dalyvauti sumokant dalyvio mokestį.

REGISTRACIJA

Kviečiame dalyvauti IV tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Ukraina ir Lietuva: istorijos, kalbos, kultūros ir turizmo paralelės“, kuri vyks 2025 m. liepos 21–22 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (Vilnius). Konferencijos globėja LT Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Siūlomos konferencijos temos:
• Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: paveldas ir pamokos;
• Ukrainiečiai – Lietuvoje, lietuviai – Ukrainoje: asmenybė istorijoje, literatūroje, įprasti ir „kitokie“ viešajame gyvenime;
• Ukrainos ir Lietuvos diskurso erdvės kalbinės, literatūrinės ir kultūrinės paralelės;
• Turizmo skatinimas ir naujovės: Lietuvos ir Ukrainos patirtis.

Pranešimų anotacijų (200-250 žodžių) ir dalyvių anketų laukiame iki 2025 m. birželio 25 d. https://docs.google.com/forms

Pranešame, kad XIV Tarptautinio baltistų kongreso pranešimų tezių teikimo terminas pratęsiamas iki 2025 m. birželio 15 d. 

Pranešimus kongreso bendrajai ar pasirinktai teminei sekcijai galima siūlyti svetainėje: https://www.baltistukongresas.flf.vu.lt/teziu-teikimas 

Patvirtinimas apie pranešimo įtraukimą ar neįtraukimą į kongreso programą bus išsiųstas iki 2025 m. liepos 1 d. 
 

XX „Literatūros salos“ vyks liepos 28–31 d. Liškiavoje bei Druskinkuose ir kvies permąstyti menų ir tinklų sąveikas. Simboliška, kad minint M. K. Čiurlionio metus, šių metų sala susijusi ir su dailininko gyvenimu – vėlyvojo baroko stiliaus Liškiavos Domininkonų vienuolyno bažnyčia buvo Čiurlionio tėvo vargonavimo vieta, kur jis susipažino su būsimąja žmona, dailininko motina Adele Radmanaite.

Daugiau informacijos: https://www.llti.lt/failai/Literat%C5%ABros_Salos_LLTI.jpg

REGISTRACIJA