Naujienos

Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose Lietuvai yra svarbus plėtojant šalių kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir puoselėjant šalies įvaizdį tarptautinėje erdvėje. Bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais – siųsdamas dėstytojus mokyti lietuvių kalbos, priimdamas studentus mokytis Lietuvoje, organizuodamas dėstytojų stažuotes, konferencijas, mokyklas, kursus ir siekdamas burti centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – šias veiklas sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pradeda straipsnių ciklą, skirtą šių veiklų pristatymui, dėmesį skiriant centrų dėstytojams, pritraukiantiems užsienio studentus mokytis lietuvių kalbos, studentams, kurie per lietuvių kalbą atranda Lietuvą, ir alumnams – tikriesiems Lietuvos ambasadoriams užsienio šalyse.

Iš Punsko kilusi dr. Jowita Niewulis-Grablunas jau tris dešimtmečius kartu su vyru Petru Grablunu Poznanės universitete dėsto lietuvių kalbą. Jowita labai norėtų, kad lietuvių kalbos mokymas šiame universitete išliktų, tad sau yra išsikėlusi tikslą padaryti taip, kad apie ją išgirstų kuo daugiau žmonių. Dėstytoja visuomet akcentuoja lietuvių kalbos išskirtinumą. „Studentams sakau – paklausykite, kaip gražiai skamba lietuvių vardai – Žilvinas, Žydrūnas, atkreipkite dėmesį į įvardžiuotines formas – baltas ir baltasis – juk lenkų kalboje vartojamas tik būdvardis baltasis, o baltas – neliko“, – pasakoja Jowita. Taip ji parodo, kas lietuvių kalboje yra gražiausia.

Jowita Niewulis-Grablunas. Marti Albesa nuotrauka

Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Baltologijos skyrius įkurtas 1947 m., tačiau vėliau buvo panaikintas. Prieš penkerius metus Neofilologijos fakultete Jowita su Petru įkūrė naują lietuvių-švedų kalbų programą. „Studentus patraukiame švedų kalba, o sudominame lietuvių“, – dalijasi mintimis Jowita. Programoje mokoma lietuvių kalbos, istorijos, kultūros, literatūros, verčiama iš lietuvių į lenkų kalbą. Šiuo metu Poznanės universitete vienuolika studentų rašo bakalauro darbus, susijusius su lietuvių kalba ir kultūra.

Kai žadintuvas skamba dėl lietuvių kalbos

Anot Jowitos, studijas pradėję studentai mano, kad lietuvių – kažkokia galaktinė kalba, tačiau jau po pirmo semestro perpranta sistemą ir džiaugiasi ne vien studijomis, bet ir jaukia aplinka. „Jiems svarbu, kad su studentais palaikome draugiškus ryšius. Tą sužino iš lietuvių-švedų kalbų studijas anksčiau baigusių žmonių. Vienas studentas, jau išbandęs dvi skirtingas studijų kryptis, atėjo pas mus ir pasakė: „Tai pirmas kartas, kai nuskambėjus žadintuvui, aš atsikeliu ir einu į paskaitas“, – džiaugiasi Jowita.

Dažnai į lietuvių-švedų kalbų programą ateina studijuoti žmonės jau pramokę kitų kalbų. „O jei tai filologija, tuomet visada būna istorinė gramatika. O jei yra istorinė gramatika, tai kas ten būna? Lietuvių kalba! Gotų, graikų, lotynų... ir lietuvių. Keli studentai man yra sakę: „Ji tikrai yra! Ji egzistuoja! Tarp visų numirėlių – viena dar gyva!“ – juokiasi Jowita. Lietuvių kalba – viena archajiškiausių indoeuropiečių kalbų – dažnai tampa atspirties tašku tiems, kurie siekia gilintis į kalbų kilmę ir raidą.

Lietuvių kalbos mokymas susijęs ne vien su akademine veikla. „Mes su studentais keliaujame į Lietuvą, dalyvaujame universiteto renginiuose, pvz., gegužės 19 d. vyko eisena, skirta kultūrinei įvairovei paminėti. Mūsų studentai buvo persirengę lietuvių mitinėmis būtybėmis, rišome sodus, taip pat organizuojame baltišką karaokę“. Lietuvių kalbos židinį puoselėjantys Jowita ir Petras džiaugiasi, kad jų įdėtos pastangos atsiperka.

Jowitos ir Petro šeimų istorija

Jowitos senelis iš mamos pusės, Jonas Karčiauskas, baigęs lituanistikos studijas Šiauliuose, buvo paskirtas mokyti lietuvių kalbos Vilnijos krašte – rytiniame ir pietrytiniame Lietuvos regione. Būtent ten Jonas susipažino su savo būsima žmona – vietine lenke. Šeimai teko bėgti į Vilniją įžengus Armijai Krajovai, kadangi močiutė buvo ištekėjusi už lietuvio. Jie persikėlė į Žemaitiją, bet močiutė nesijautė sava. Kai Lenkijos piliečiams ir lenkams buvo leista grįžti į Lenkiją, jis žmonai pasiūlė įsikurti ten, kur gyvena lietuviai. Taip visa šeima atvyko į Punsko-Seinų kraštą.

Kitas senelis – Jonas Niewulis per Antrąjį pasaulinį karą turėjo išvykti į Lietuvą, kadangi „vokiečiai pasakė – lietuviai į Lietuvą ir viskas“. Tačiau jis nenorėjo dirbti kolchoze (kolektyviniame ūkyje aut. p.). Susiklosčius palankioms aplinkybėms, nusprendė grįžti į gimtuosius kraštus. Jonas Grėbliūnas su arkliais iš Lietuvos parsivežė jų šeimą į Burbiškius. „Iš pradžių Niewulių šeima neturėjo kur gyventi, nes ūkį jau buvo užėmęs lenkas“, – atskleidžia Jowita. Kol atgavo žemę, visa šeima kurį laiką gyveno pas Grėbliūnus. Geriausias senelio draugas Jonas Grėbliūnas – Petro senelis.

Jowitos tėvas buvo sporto mokytojas, o mama – pradinių klasių mokytoja. „Tėtis pasakojo, kad kai išgirdo, jog mama kalba lietuviškai, bet ne dzūkiškai ar žemaitiškai, o panašiai kaip jis – susidomėjo. Susišnekėjo paprastų paprasčiausiai“, – prisimena Jowita. Jos tėtis visada pirko knygas lietuvių kalba: „Visą literatūrą lietuviškai turėjau Punske – visas įmanomas gramatikas, žodynus, knygas. Mano biblioteka tais laikais buvo daug didesnė nei čia, Poznanėje“, – pastebi Jowita.

Petro tėvas Eugenijus studijavo mediciną Gdanske. Baigė mokslus, susipažino su būsima žmona – lenke, ir įsidarbino Slubicėse, prie pat Frankfurto, prie Oderio. „Ten gimė jų sūnus Petras. Tėvas – lietuvis, bet šeimoje lietuviškai niekas nekalbėjo. Eugenijus nuolat dirbo, aplinkui lietuvių nebuvo, tad lietuvių kalbos išmokyti nebuvo kam. Tėvas pasakė: „Eik studijuoti lietuvių kalbos“, – pasakoja Jowita. Taigi Petras išvyko į Poznanę.

Lietuvių kalba suveda

Jowita gimė ir augo Punske, todėl kalbėjo dzūkiškai. „Tėvai ir seneliai kalbėjo bendrine lietuvių kalba, bet draugai, tetos, auklės – dzūkiškai“. Baigusi vienintelį tautinių mažumų licėjų Lenkijoje, kuriame mokoma lietuvių kalba, nusprendė stoti į lietuvių filologijos studijas Poznanėje. Jų teko laukti metus, kadangi į šią programą priimama kas dvejus metus. Jonas Grėbliūnas, Petro senelis, skatino: „eik į Poznanę, ten mano anūkas Petras yra“, – juokiasi Jowita.

Tačiau studijuodama jį retai matydavo. Petras studijavo trečiame, Jowita – pirmame kurse. „Čia visko buvo mokoma nuo nulio. Pirmame ir antrame kurse neturėjau ką veikti, juk lietuviškai kalbėjau ir rašiau pakankamai gerai. Todėl lankiau paskaitas su vyresniųjų kursų studentais. Man pasisekė jau pirmame – viena trečiakursė, kuri vasaros semestrui turėjo vykti į Vilnių, negalėjo, todėl profesorius Michałas Hasiukas pasiūlė keliauti man“. Vilniuje ji daugiau laiko praleido su būsimu vyru, o užsimezgusi draugystė virto ne tik santuoka, bet ir lituanistikos židinio pamatu.

Jowita Niewulis-Grablunas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Studijuodama doktorantūroje Jowita tyrė Punsko krašto šnektos fonologinę sistemą, o Petras gilinosi į Suvalkijos (Lenkijoje) lietuvių šnektų linksnių funkcijas. Tuo metu abu įsidarbino Poznanės universitete ir pradėjo dėstyti lietuvių kalbą, o Petras, vėliau su Lenkijos latviu Dansu Lubinskiu, pradėjo mokyti ir dabar tebemoko latvių kalbos. „Lietuvių kalba yra populiaresnė nei latvių. Jau niekas nepasakys, kad Lietuvos sostinė yra Ryga, nors tokių dalykų anksčiau būdavo“, – juokauja Jowita.

Jowita ir Petras ne tik moko lietuvių kalbos, bet ir siekia išsaugoti Punsko lituanistinį paveldą. Jie šiuo metu dirba su Juozapo Viktoro Vainos – pedagogo ir kraštotyrininko – palikimu – kortelėmis. Jose išsaugotas Punsko krašto šnektos leksikonas. Jo dukra jiems perdavė apie 7 000 kortelių su įvairiais žodžiais ir pavyzdiniais sakiniais. Jowita priduria: „Tai būtina išleisti – tai mūsų palikimas. Kai mūsų nebeliks, liks tokios knygos. Kadangi medžiagos labai daug, vienos knygos neužteks – planuojame daugiatomį leidinį“. Šiuo metu jie dirba prie pirmojo tomo – raidės A – o tolimesni leidimai priklausys nuo turimos medžiagos.

Tekstą parengė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.